Neringa Abrutytė: „…rašysiu ten su savo mylimu šunim“

2018 m. Nr. 5–6

Poetę Neringą Abrutytę kalbina Jurga Tumasonytė

Neringa Abrutytė ilgus metus gyveno atskirai nuo literatūrinio vyksmo, retai kada galėjai ją sutikti gatvėje, parduotuvėje, jogos treniruotėje arba renginiuose. Vien tik socialiniai tinklai, kuriuose autorė aktyviai gyvena, primindavo, kad ji tebėra čia su visais ir taip pat žvelgia į Baltijos jūrą, tik iš kito kranto, Danijoje. Tačiau neseniai pasirodė jos elektroninė eilėraščių knyga „Atostogos“ („Naujas vardas“, 2017) ir žarijos vėl įsidegė. Ta proga kalbamės apie kovą su savimi, poezija ir kasdienybe.

– Ką reiškia išleisti knygą po keturiolikos metų? Su kokiais iššūkiais teko susidurti dėliojant eilėraščių rinkinį „Atostogos“?

N. A. Išleisti elektroninę ar popierinę? Ir dar po tiek daug metų? Laikinai staiga nebesvarbu – kuriuo būdu žmonės perskaitys mano eilėraščius. Juo labiau kad šių parašymo laikas stebuklingai sutapo su Liutauro Leščinsko laišku: „Labas, Neringa… Kaip sekasi skaityti Kulvinskaitės „Antrininkę“? Kažkada su Laima Kreivyte šnektelėjom, kad tavo poezijos pasiilgom. Gal esi parengusi knygelę ir norėtum išleisti el. formatu ten pat, kur Kulvinskaitė?“ Labai nustebau ir net pagalvojau, kad Liutauras iš kažkur sužinojo, kad esu beveik parengusi šį tą naujo (gal iš Laimos K., gal iš Kęstučio N.?), nes tuo metu kaip tik ieškojau leidyklos, bet jos visos buvo be galo užsiėmusios viskuo, išskyrus poezijos leidyba. Liutauras, kaip paaiškėjo iš susirašinėjimo, visiškai nieko nežinojo – tik internetinis „Good reads“, matyt, „įamžino“ mano vardą ir pavardę, kad skaitau Kulvinskaitę. Liutauras išdygo pačiu laiku – Jo misijos šlovė mūsų literatūros horizontuose garantuota amžiams! „Naujas vardas“ tikrai išleidžia gerų autorių, kuriems vėliau pasiseka ir su „tikrom“ (popierinėm) knygom. Be galo nustebau, kad Kultūros ministerija šio projekto – leisti elektronines knygas – neparėmė. Juk greitos ir amžinos e-knygos – baisiai reikalinga viso mūsų literatūrinio proceso ir gyvenimo stimuliacija. Įsivaizduokite, jei kadaise, maždaug prieš dvidešimt aštuonerius metus, kartu su Sigitu Parulskiu pirmąją knygelę būtų išleidusi Solveiga Daugirdaitė (rodos, tada jos knygelė negavo rėmimo). Protingai autorei, bėgant metams, tekstai gal pasirodė „atgyvenę“, ir pirmosios savo knygos, o paskui ir jokios – poezijos – taip ir neišleido. Baisiai gaila.

Kad parašytum ką nors, sudėliotum į knygą, labai svarbu apsispręsti. Bent jau man tada reikėjo, nes grimzdau į šiokią tokią apatiją. Pirmas žingsnis, ką padariau, – atsisiunčiau elektroninį „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“, antras – susitariau su viena didele leidykla, kad po dviejų savaičių nusiųsiu jiems poezijos knygos rankraštį. Savotiška avantiūra. Vėliau labai nustebau, kad man iš dalies pavyko. Kai kam tai gali pasirodyti kaip stenėjimas ar bandymas žūtbūt ką nors iš savęs išspausti. Bet rašant pasipylė, nelyg būčiau įrankis: tik aš.

– Neseniai lankėtės Lietuvoje – savo kūrybos vakare minėjote, kad ilgą laiką jautėtės tarsi subyrėjusi. Gal galite šią būseną pakomentuoti plačiau?

N. A. Prisikalbėjau… Tai susiję su mano „asmenybės“ psichopatologija, beveik nieko neveikimu, bandymais per internetą susirasti vyrą, su plastinėmis operacijomis, net susidomėjimu „pornografija“ (turiu visus Stuarto Roy’aus pornofilmus ir albumus – jis ypatingas tuo, kad moterys „pas jį“ nesiskuta nieko: nei pažastų, nei kojų, nei…), kažkodėl prie manęs priskresdavo visokie lūzeriai (bet, sako, panašus panašų traukia). Bandžiau rašyti kažkokius „gondoniškus“ eilėraščius, traukti save už plaukų iš duobės kaip koks Miunhauzenas. Tada dar „gyva“ buvo Dalia Jazukevičiūtė, ją labai myliu (o dabar ji vaiduokliauja feisbuke), Vilis Normanas (jis įkrito į upę), Gintaras Beresnevičius (jį kažkas sumaigė), gal jie visi jautėsi daug labiau subyrėję, nežinau. Man bent neteko kovoti už būvį, jei apie pinigus kalba. Ko gero, visiško subyrėjimo nėra, – siela sugebės sulydyti ir kaip arabeskišką mozaiką sudėlioti vaikystės kaleidoskope tą vaizdą iš nuojautų, asociacijų, žodžių, hormonų, nuotaikų, ramybės, oro srauto, laimės būsenų (pačių įvairiausių: nuo skausmo kokybe paženklinto eilėraščio iki lengviausio plevenimo išgėrus taurę vyno, dvi taures). Gal vis dėlto nesubyrėjau. Man pasirodė. Tai mano vaiduoklis. Tame erdvėlaikyje be eilėraščių. Man pasirodė, kad tada buvau pamiršusi, kaip apskritai jie rašomi. Net bandžiau skaityti visokias knygas, galinčias pamokyti rašymo technikos, ir vis niekaip. Kas tai buvo? Tiesiog neduota. Atimta.

– Viename eilėraštyje rašote: „kai esi nepriklausomas nuo darbo ir valstybės / atostogos niekada nesibaigia o / dirbi per atostogas / ir tai ne darbas o tiesiog / Lietuvos (kitoj šaly) Nepriklausomybė.“ Ką Jums reiškia laisvė?

N. A. Kai dar buvau vaikas, tėvai man užtikrino laisvę nuo šio pasaulio pavojingų užkaborių – neprivalėjau dirbti, kaip kad dabar, norėdama užtikrinti savo pačios vaiko saugumą. Ką čia aiškinti – absoliučios laisvės nebūna – visi esam įsprausti į rėmus: politinių režimų, atlyginimų dydžių, visos kompleksinės būties, Arvydo Šliogerio kalba tariant, savo paties „egzistencinio tipo“ (ar galiu užmiršti, kad esu poetė, ar buvau?), savo tautybės, kalbos, giluminės vaikystės daugiatautėje šalyje, kurios nebėra jokiame pasaulio žemėlapy, ir Lietuvos, kuri, ko gero, nebeįsivaizduoja savęs kitokios nei „sovietų okupuotos“. Tarp nelygių nelygi ir buvusi nelaisva, o ar dabar laisva? Va, žmonės laisvai keliauja, emigruoja. Laisvė švariai iššlavė ištisus Lietuvos kaimus, net miestus. Į Vakarus, į ES. Ne visi pakelia tokią laisvę. Kad mama pasirūpintų vaiku, ir pačia mama turi kai kas pasirūpinti, pavyzdžiui, Valstybė. Laisvės būsena kaip laimė, ar laisvė – tiesiog susitarimo politika (atviros sienos ar bevizis įvažiavimas į šalį). Mano dukra sunkiai kalba lietuviškai (dar supranta) – o gal ji laisva nuo lietuvybės ir lietuviško mentaliteto? Lietuva išlaisvėjo „nuo ruso“ ir dar vieno savo piliečio. Aš laisva nuo nepritekliaus ir Lietuva visada išliks mano žemė, net be žmonių, tiesiog kaip „semečka“ žemėlapy, kaip apvalyta nuo sovietinių darbo vietų ir visokių ten gamyklų, kaip teritorija, būtinoji istorijos trajektorija. Beje, vakar saulei šviečiant ryškiai tokią šaltą dieną, skaičiau Juozo Budraičio „Mano kiną“, kad laisvas gali būti visur, net kalėjimo vienutėj. Sutinku, gal laisvė – išties vidinė būsena?

– O kaip suprantate žodį „patriotiškumas“?

N. A. Paprastai. Ir įprastai. Tiesiogine etimologija. Darbais, o ne žodžiais mes tėvynę mylim. (Net jeigu ir myliu Rusiją tuo pačiu metu, bet kitaip nei pačios Rusijos patriotai.) Visada pasiryžusi ją mylėti, nes ji manyje ir visa mano – net jeigu tai būtų tik žodis, kuris yra Lietuva – tėvynė, motynė. Žodžiu, Rodina, kaip dainuoja ir šoka tarp gimtųjų berželių jaunas menininkas Antoha MC ir nuostabiai tapo Fiokla Kiurė. Argi mes visi, jau vien dėl to, kad neatsižadame jos, nesame patrio-tai? Galim nekęsti tvarkos, korupcijos, bet pačios pačios…

– Jau seniai gyvenate kitoje kalbinėje erdvėje – Danijoje. Ar domitės ten vykstančiu literatūriniu gyvenimu, vietine poezija arba kitais rašytojais?

N. A. Taip, domiuosi. Gyvenu ten beveik pusę savo gyvenimo. Esu dirbusi leidyklėlėje „Poetiske bureau“, kuri leidžia labai daug poezijos. Tekdavo skaityti rankraščius ir siuntinėti standartinius, dažniausiai neigiamus, atsakymus autoriams, nes leidykla jau turėdavo savo planų. Kurį laiką gana aktyviai dalyvavau savo poezijos skaitymuose, nes esu išleidusi į danų kalbą verstą knygelę „Pirštai“ („Fingre“, 2003) – ta proga ne kartą mane yra kvietę pakalbėti ir per Danijos radiją, ir beveik visada už bet kokį dalyvavimą gaudavau nemažus honorarus. Taip susipažinau su garsiais ir visokiais Danijos rašytojais – galiu suminėti jų pavardes, bet nežinau, ar yra prasmė. Šiuo metu dirbu rusiškame restorane, kurio savininkas, irgi rašytojas, Thomas Koelleris neseniai išleido eilių rinkinį apie nemigą. Vakar, pamačiusi, kad jis ir pašlavė savo restoraną, net susigraudinau – o juk laikiau jį buržujum, išnaudotoju (cha cha). Man patinka gyventi Danijoje, nes nebijau prarasti darbo dėl savo nuomonės, čia esama šiokios tokios tolerancijos kultūros.

– Kaip renkatės draugus – ar bendravimas su kitais kūrėjais Jums svarbus?

N. A. Argi galima rinktis… draugus – tai ne baldai ar interjero dizainas, žaislai, rūbai, papuošalai. Vienu metu mano poezija man pati parinko amžinus draugus – žinau, kad jie manęs niekada niekada… Ir net po daugybės metų susitikę jausimės taip pat gerai, žodžiu, būsim „savi“. Man labai svarbūs, artimi žmonės yra Laima Kreivytė, nuostabios vertėjos Laima Masytė ir Diana Bučiūtė. Visi šie žmonės kaip likimo dovana. Bet galima žmones, kuriems jauti gilią pagarbą ir meilę, prisijaukinti, jais rūpindamasis, padėdamas (jeigu, žinoma, jie visiškai neatsiriboja).

– Literatūros erdvėje esate pažįstama kaip be galo drąsi, kitoniška ir provokuojanti. Tačiau pokalbyje su skaitytojais sakėte, kad dabar nebematote prasmės stebinti. Kodėl?

N. A. Norėjau pasakyti tik tai, kad o kuo aš esu drąsesnė, provokatyvesnė, kitoniškesnė nei Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis, Virginija Kulvinskaitė, Kęstutis Šapoka, Giedrė Kazlauskaitė, Kęstutis Navakas, Valdas Papievis ir taip toliau?.. Kam pabrėžti tą mano drąsą, kitoniškumą? Gal būsiu tiesiog Abrutytė (jau vien tik pavardė stebina, ar ne?). Svarbu buvimas savimi, o ne nėrimasis iš kailio – oi, kaip Noriu stebinti!

– Kaip manote, ar Jūsų kūryba galėtų būti laikoma išpažintine poezija?

N. A. Tikriausiai. Antroji mano knygelė vadinasi „Iš pažintis“. T. y. pažintis su manimi iš vidaus. Rašau iš savęs, netgi kitus cituoju per save, pritaikau prie savęs šį pasaulį. Nors nihil novi sub sole – kaip mėgo sakyti ir tas antikinis, ir Dainius Dirgėla, naujesnis.

– Ar turite tabu, kurių negalėtumėte peržengti tekste, rašydama apie save ir artimuosius?

N. A. Kol kas nesugalvoju, kokie tabu. Ko verta kūryba, jei ji negali, poreikiui esant, visko iki galo? Dabar nėra reikalo rašyti Ezopo kalba, nors įmanoma – nebūtina viską tiesmukai. Didžiausius „tabu“ galima išreikšti visokiais simboliais, metaforomis, svarbu vykusiai – atskleisti, ir jei bijai – sugebėti pasislėpti anapus teksto, suteikiant jam daugiaprasmiškumo.

– Minėjote, kad, išvažiavusi atostogoms kurti „Atostogų“, atsiribojote ne tik nuo buities, bet ir nuo interneto. Aktyviai dalyvaujate feisbuke – sekėjai gali matyti nuotrupų iš Jūsų kasdienybės ir vertybines pozicijas vienu ar kitu požiūriu. Ar pastebėjote, kokią įtaką gyvenimui ir kūrybai Jums daro socialiniai tinklai?

N. A. Ką daryti, kad tas Wi-Fi kaip oras dabar, o feisbukas yra priklausomybė, tokia paviršutiniška, blokuojanti giluminę kūrybą, aukštesnį transliuojamą ryšį, energiją. Gydytis reikia ir laikyti feisbuko profilį tik dėl kontaktų. Taip bent elgiasi protingi žmonės. Matyt, nesu protinga, rašinėdama, „laikindama“ visokį šlamštą. Tiesa, yra ir naudingos informacijos, lengviau susiorientuoti, kas kur kada, pasižymėti vietoj kalendoriaus – tik reikia išmokti nepakibti. Baisiausi feisbuke man buvo 2014–2015 metai, kada vyko masinė informacinio karo psichozė. Manding dabar žmonės jau kiek aprimo ir blaiviau vertina situaciją (tą pajutau ką tik apsilankiusi Lietuvoje). Buvau labai nustebinta, kai, įsėdusi Vilniuje į taksi, pamačiau, kad vairuotoja – jauna moteris (pirmą kartą gyvenime – nė vienoj šaly to neteko patirti – nejau atsitiktinumas?). Socialiniai tinklai dažniausiai skaldo Lietuvos žmones, pjudo, spjaudinėdami (spaudinėjant) skirtingiausių nuomonių naujienas kas minutę, o reikėtų nusispjaut į tas nuomones ir vienytis dėl vienintelės geros idėjos – socialinio teisingumo. Jeigu jis būtų pasiektas, visa kita ateitų savaime. Tačiau jokia revoliucija neįmanoma be finansavimo, be susitarimo su kuria nors galinga struktūra. Visi tie politiniai žvanginimai ginklais (dėl tariamos Rusijos agresijos), ne paslaptis, tik tam, kad nekovotume dėl paties svarbiausio – socialinio teisingumo, savo vaikų ateities. Socialinis teisingumas yra vienintelė išeitis Lietuvai išlikti gyvai.

– Esate sertifikuota jogos instruktorė ir masažo meistrė – kaip kilo mintis užsiimti šiomis veiklomis? Galbūt sąmoningai to siekėte, mąstydama apie būsimą žinių panaudojimą kūryboje?

N. A. Nuolat sportuoju – gal bijau susenti? Nors teks, bet galbūt nevaikščiosiu bent su lazdele, kuprele. Tuo metu kaip tik turėjau papildomų pinigų ir daug laisvo laiko – susigundžiau dar intensyvesniems jogos užsiėmimams. Papildomi pinigai – ir daug papildomos energijos. Teisingai atliekami kvėpavimo pratimai ir įvairios jogos pozos gali daryti stebuk-lus, pakeisti žmogų, net pagydyti. Dar neskubu tuo verstis, nes kol kas darau tą dėl savęs, studijuoju žmogaus anatomiją, treniruojuosi. Labiau šiuo metu esu įklimpusi į restoraninę veiklą. Turiu raktus nuo dviejų restoranų – rusiško ir amerikoniško, darbas gana sekinantis, todėl teks greitu laiku surasti savo ribas ir dirbti pagal pašaukimą.

– Ankstesniame Jūsų poezijos rinkinyje „Neringos M.“ įdėta nuotrauka, kurioje bohemiškai sėdite minkštasuolyje su cigarete. Kokią reikšmę Jūsų gyvenime turėjo bohema? Ir kodėl nutolote nuo jos pasirinkusi sveiką gyvenimo būdą?

N. A. Gražiausias mano bohemiškas prisiminimas – susitikimas su L. Kreivyte Nidoje ir išėjimas su šampano buteliu į kopas. Nejaugi dabar vardyti, su kokiais poetais gėriau kadaise degtinę ar vyną? Ir jeigu kai kurie iš jų prisikeltų iš numirusiųjų – vėl išgerčiau, bet galiu ir negerti. Nesu sveiko gyvenimo būdo fanatikė (iš kur tai ištraukėt?), bet esu už tai, kad lietuviai gertų gerokai mažiau, o turintys alkoholizmo problemų įsirašytų į Antano A. Jonyno, Mariaus Buroko, Andriaus Jakučiūno, Benedikto Januševičiaus ir Aido Marčėno (jei ko nepaminėjau, pridėkit) klubą (tokio dar oficialiai nėra, bet siūlau).

– Jūsų poezija yra susilaukusi tokių epitetų, kaip „moteriškai elegantiška“, „moteriškai ironiška“, „moteriškų patirčių“. Kaip manote, ar tekstas turi lytį? Ir ką reiškia tas moteriškas arba vyriškas rašymas?

N. A. Kadaise Alvydas Šlepikas sakė, kad rašau labai vyriškai. Mane veikia ir vyrų, ir moterų sukurta poezija. Sakyčiau, yra pasaulėjautos skirtumų. Yra puikios gėjų poezijos (Konstantinas Kavafis, pavyzdžiui, yra nuostabiausia „vyriško“ (dažnai vyrams būdinga istorinė tematika) ir „moteriško“ (jausmo, intensyvaus erotizmo, kas atseit labiau būdinga moterims, bet tai, ko gero, stereotipai) sintezė). Mano pavardė irgi moteriška, žodžiai turi gimines, jausmai nėra belyčiai.

– Koks paskutinis įvykis, pamatytas vaizdas, išgirstas garsas ar perskaitytas žodis įkvėpė Jums norą parašyti eilėraštį?

N. A. Štai pats naujausias eilėraštpalaikis, labai netobulas menine prasme. Parašytas buitinėmis aplinkybėmis ir dėl to, kad šiuo metu skaitau A. Šliogerį ir Valdą Gedgaudą:

šliogeris, kalbinis lageris, daugiakalbė esu padavėja
o bekalbis tu – rusas – bedarbis bet krūtas
emigrantas pardavinėjantis
išmestus daiktus – iš konteinerių
fotografuojamus ir vėl keliaujančius į namus
arba rūsį?

Iš tikrųjų bekalbė ir aš – ką jaučiu, pavyksta pasakyti tik truputį:

daugiadarbė dabar jau esu
mokausi tarp labai užimtų
minučių jei dar spėju įkvėpti tarp jų
Ne – tarp valandų
Ne – tarp knygų
kietai įmigęs

Sapnas – tarsi
du nuolat ginčijasi pyksta
kuisdamiesi tarp daiktų
įdomu, kas per daiktas – mirtis?
rink rink rink – siurblius
šaldytuvus telefonus
papasakok kad neseniai
juo pats naudojaisi
bet staiga numirei todėl
šitą daiktą parduodi

Kalbu tau geruoju
ir pykstu tau gyvuoju
išvažiuok
arba išvežk savo daiktus į rūsį o gal
pačią Rusiją

Kitas eilėraštis: į amerikietišką užeigą, kurioje dirbu, kasdien ateina vis tas pats klientas, panašus į bomžą, o gal keistuolį, jis užsisako vis tą patį omletą su amerikonišku kugeliu ir Zero kolą (jam patinka pačiam tą skardinę atsidaryti ir įsipilti į stiklinę be ledukų). Ateina kiekvieną mielą dieną, ir nors žino, kad kava, pavadinimu bottomless, jam bus nemokama, tačiau šios neužsisako. Man taip knieti jo paklausti, kodėl tu taip darai – nejau nesugalvoji įdomesnio ritualo, nei valgyti kasdien tą beskonį omletą ir gerti kolą? Nuo kada tu čia ateini? Kodėl nebegali nebeužeiti ir neišleisti šimto dvidešimt vienos kronos? Jis ateina kasdien, išskyrus savaitgalius. Ką tu veiki savaitgalį? Ar žinai, kad tau omletą kepa musulmonė, kuri nekenčia šios virtuvės kiaulienos dešrelių, kad padažą, netyčia užtiškusį ant lėkštės krašto, savo ilgu atsilaupiusiu nuo lako nagu nuvalo ji… Ak, tau dzin – tu juk niekad nekiši nosies į virtuvę. (Noriu parašyt apie tą klientą eilėraštį, galvoju apie jį.)

Dar vienas eilėraštis: iškaba „Closed“ iš kavinės vidaus. „Open“ į siauresnę erdvę.

Saulė.

– O koks paskutiniuoju metu skaitytas eilėraštis sukėlė susižavėjimą?

N. A. V. Gedgaudo knyga „Stiprėjanti juoda“, eilutės „Penkrub-linė dangaus spalva“, „po pūliuojančiom rudenio slyvom“.

Eilėraštis „Skaitovas“:

Tarsi už bausmęs kalbai ir tėvynei
lyg paskutinįsyk išgirdęs volungę prieš lietų šaukiant
neapšviestam skaistyklos tarpdury
tenai kur vartosi kapuos didvyriai
nuplėšęs sudėvėtą romantizmo antsnukį
su oda nusidrėskęs kaukę šauklio kalba originalo ir be ašaros aky
toks rūškanas be pulso skiemenavo Goethe’s „Faustą“

– Ar jau planuojate naujų eilėraščių rinkinį?

N. A. Taip. Šių metų balandį, kaip ir pernai, išsinuomosiu namelį ten pat, prie jūros. Važiuosiu jau su kitom knygom ir laikinai išbrauksiu iš savo poetinio žodyno žodį „šuo“, būsiu ir rašysiu ten su savo mylimu šunim. Man smalsu, kokius eilėraščius parsivešiu. Tegu tai taps tradicija. Visi balandžiai.

Vakar dukrai pasakiau, kad balandį porai savaičių jau išsinuomojau namelį rašyti. Į jos priekaištą: „Kodėl negali rašyt namie?“ atsakiau: „Matai, neišeina, o tavo motina turi būti labai garsi“ ir pradėjau žvengti kaip pamišėlė.